Dokumentinis filmas apie unikalią Nikolajaus Ogryzkovo šokio mokyklą Maskvoje „Vienas kvadratinis metras“ . Filmo režisierius – Antonas Jarošas. Filmas sukurtas 2009 m., rodytas Kanų kino festivalyje 2011 m. Filmas įgarsintas rusų k., subtitrai – anglų k. Trukmė – 23 min.
Nikolajus Ogryzkovas gimė 1954 m. Visą gyvenimą didžiavosi tuo, kad jis – rusų šokėjas. Tačiau jo didžiavimasis, priešingai nei daugelio jo kolegų, nevirto tuščiagarbiškumu. Dar mokydamasis Maskvos choreografijos mokykloje N.Ogryzkovas pateko į žymaus JAV šiuolaikinio šokio choreografo Alvino Ailey‘aus trupės spektaklį. Sukrėstas mokinukas suprato – tai būtinai turi atsirasti ir čia. Ir tai padarys jis, nors 8-ajame dešimtmetyje domėjimasis Vakarų šokiu nieko gero nežadėjo. Ir vėliau Nikolajus visomis išgalėmis veržėsi pamatyti Georgo Balanchine‘o ar Pinos Bausch spektaklius, pamokų metu rodė savo paties sukurtus improvizuotus spektakliukus.
1973 m. baigęs choreografijos mokyklą N.Ogryzkovas buvo priimtas į Igorio Moisejevo (liaudies šokių) ansamblį, kuris labai dažnai gastroliavo užsienyje. Jau pačiais pirmais metais išvykęs su ansambliu į JAV, Nikolajus slapčiomis bėgdavo į Ailey‘aus ar Marthos Graham mokyklų užsiėmimus. Vėliau lankėsi Prancūzijos, Belgijos, Argentinos, Brazilijos šokio mokyklų pamokose.
1988 m. N.Ogryzkovas baigė Valstybinio teatro meno instituto (GITIS) Baletmeisterių fakultetą, bet, pats gavęs įvairiapusį išsilavinimą, suprato: vystyti šiuolaikinį šokį Rusijoje vien choreografinių idėjų negana. Jas nebus kam įkūnyti. Kategorinis rusų baleto imperatyvas leido ugdyti puikius klasikinio baleto kadrus, tačiau tuo pačiu stabdė visų kitų žanrų vystymąsi. Ogryzkovas buvo tikras: „Žvaigždės gimimo pagrindas – geras pedagogas“ ir atidavė pedagogikai daugiau nei pusę savo gyvenimo.
Baigęs institutą dešimt metų dėstė Moisejevo ansamblio studijoje, važinėjo po šalį su pamokomis. O baigęs šokėjo karjerą 1991 m. įkūrė pirmąją Rusijoje šiuolaikinio šokio mokyklą, į kurią kvietė padirbėti ir užsienio pedagogus. Jis norėjo sujungti „tai, kas buvo geriausi Rusijoje“ su tuo, kas atėjo iš Vakarų. Didžiavosi, kad jo mokinės įstodavo ir baigdavo geriausias Vakarų Europos šokio mokyklas, šoko garsiausiose trupėse. Ir pergyveno, kad jų niekam nereikia Rusijoje.
Mokyklą veikė Starokoniušenom (Senųjų arklidžių) skersgatvyje – Maskvos širdyje. Ogryzkovą nuolatos stengėsi iš ten išguiti savivaldybė, nes patalpas galėjo išnuomoti verslui. Ogryzkovą vertė imti mokesčius iš mokinių, kurie gyveno „ne tam“ rajone, tačiau jis priimdavo visus (o mokinių netrūko – iš visos Maskvos) ir leisdavo mokytis nemokamai, jei tik įžvelgdavo bent menkiausias talento ir troškimo šokti užuomazgas.
Jis sakė: „Niekuomet nenusivyliau šokiu. Šiuolaikinis šokis – tai ne tik šokis, tai – pasaulėžiūra, kurios tikslas – neleisti sielai sumaterialėti. Ir viskas“.
2010 m. Nikolajus Ogryzkovas mirė, sulaukęs 55 metų...
Šaltinis: http://www.dance.lt/kaip-tie-vaikai-oka/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą